
Jei sudėtume mokykloje ir universitete praleistus metus, tai gautume ketvirtadalį savo gyvenimo, kurį praleidome besimokydami. O jei susumuotume vaikų darželyje praleistą laiką bei įvairius profesinius, kvalifikacijos kėlimo kursus, tuomet gautume dar ilgesnį laikotarpį. O gal iš tiesų mokomės visą gyvenimą? Kūdikystėje išmokstame rėkdami prisiprašyti mamos dėmesio ir maisto (pažįsti). Išmokstame laikyti barškutį rankoje, pamojuoti juo ir numesti. Išmokstame eiti pirmuosius žingsnius…
Kaip suprantame, jog išmokome? Kokie motyvai skatina mokytis? Kodėl mokomės? Kodėl tai trunka taip ilgai? Jei galėtume atsakyti į šiuos klausimus, tuomet taptų svarbu, kaip išmokti greičiau? Kaip išmokti mokytis?
Pirmiausia išsiaiškinkime, kas gi yra visų mokymųsi rezultatas, kas gi yra išmokimas. Išmokimas – tai galvoti naujai, elgtis kitaip naujose situacijose. Išmokdami mes įgauname galimybę daryti tai, ko niekada nedarėme ir nemokėjome. Mes iš naujo kuriame save, savo santykį su pasauliu. Taigi, pasirodo perskaityti knygą, tai visai nereiškia išmokti. Neišmoksi važiuoti dviračiu vien perskaitęs knygą apie dviračių lenktynes. Esminis žodis tampa daryti. Daryti kažką kitaip, naujai naujose situacijose.
O kas tada yra tos žinios, kurių „mokomės“ mokyklose ir universitetuose?
Įsivaizduokime, kad turime susikrauti lagaminą į kelionę, į kurią išvyksime rytoj. Galima pasiimti tik vieną lagaminą, kad ir kokio dydžio jis būtų. O kelionės krypties nežinome – gali būti Antarktida, kelionė į mėnulį, žvejoti prie ežero, kruizas Nilu ar kopimas į kalnus - žodžiu visi įmanomi ir neįmanomi variantai, ir tik vienas lagaminas… Nežinome kur, sužinosime tik išėję pro duris ir galimybės grįžti ar pakeisti lagamino turinio nebus. Sakykime, pavyko, galbūt lagaminas net telpa pro duris… Ar patogu juo būtų naudotis kelionėje? Kaip seksis surasti kokį smulkų daiktelį tarp meškerių, nardymo kostiumo, smokingo, kosminio skafandro, palapinės ir begalės kitų daiktų ir daikčiukų? Jooo, geriau būtų iš anksto žinoti kelionės tikslą, kryptį, tada į lagaminą būtų galima susidėti tik pačius reikalingiausius daiktus būtent tai kelionei. Dabar gi – tik vienas gremėzdiškas lagaminas, po kelių kartų pasirausus jame, nebesinori iš viso jo atidaryti.
O kaip yra su mokyklos duodamomis žiniomis? Ar yra panašumų? Žinios visiems gyvenimo atvejams, bet iš esmės netinka nė vienam. Jos sudaro didelį balastą, o ko labiausiai reikia, kaip tik nėra…
Taigi žinios pačios iš savęs yra visiškai bevertės, kol jų negalime panaudoti. Stop! Vėl grįžome prie veiksmo – daryti. Ir dar blogiau, žinios užaukština vidinį EGO, kuris saugo mus pačius kaip tik nuo darymo. Juk daryti kažkokius veiksmus, pokyčius, reiškia pripažinti, kad esu netobulas, kad noriu kažko naujo išmokti… O turimos žinios (bagažas) per EGO sako man: “tu viską žinai, viską “moki”! Esi geresnis (geriausias) už kitus!”
Ir pabaigai istorija apie mūsų protėvius ir tuos, kurie išnyko. Mūsų protėviai buvo Homo sapiens sapiens. Kartu su jais gyveno neandertaliečiai Homo neanderthalensis, kurie išnyko prieš 28 000 metų. Neandertaliečiai buvo didesni, turėjo didesnes smegenis ir buvo fiziškai gerokai stipresni už pirmykščius žmones. Manoma, kad jie išnyko todėl, kad nesugebėjo prisitaikyti užėjus ledynmečiui. Tuo tarpu pirmykščių žmonių urvuose randami piešiniai ant uolų. Kam piešti ant uolų medžiojamų žvėrių siluetus, kai aplink viskas labai praktiška, pastovi kova už būvį ir maisto trūkumas? Manoma, kad prieš medžioklę mūsų protėviai atlikdavo ritualus, subadydami ietimis žvėries siluetą, pieštą ant uolos, ir tik tada eidavo į medžioklę. Pirma sumedžiodavo mintyse? Tikslo vizualizacija? Galima taip manyti, juk išgyveno ne stipresni, o tie, kurie sugebėjo pasikeisti, prisitaikyti, kurie išmoko išgyventi pasikeitus sąlygoms!
Dar galėtume svarstyti, kokie yra mokymosi motyvai, gal geriau apie juos kitą kartą.
p.s. Norėdami gauti straipsnius į savo pašto dėžutę, užsisakykite dešiniajame viršutiniame kampe, jums pristatys google feedburner.