Kas skatina pradėti mokytis? Kokie motyvai padeda mokymosi procese? Kokiais būdais mokytis smagu? Jau rašiau apie tai, ką reiškia išmokti, koks išmokimo rezultatas. Išmokimas – tai galvoti naujai, elgtis kitaip naujose situacijose. Išmokdami mes įgauname galimybę daryti tai, ko niekada nedarėme ir nemokėjome.
Kokie gi motyvai skatina mokytis?
Pirmasis motyvas yra pažinimo. Pažinti nauja, naujas situacijas, naujas galimybes, save naujose situacijose. Sakykime, turiu tikslą, pakilti į simbolinę kalno viršūnę. Tai gali būti bet kas: profesinė aukštuma ar karjeros laiptelis, asmeninis pasiekimas ir pan. Pakilti į viršūnę veda pažinimo motyvas. Galbūt gerai nežinau, kokios tiksliai galimybės atsivers pakilus iki jos, bet tikiu, kad tų galimybių turėsiu daugiau, matysiu platesnį horizontą, turėsiu daugiau pasirinkimų.
Būtent šį motyvą turi kūdikis, kuris iš šiltų įsčių ir komforto, prieš savo valią, patenka į pasaulį, kuriame šalta, reikia išmokti savarankiškai kvėpuoti, valgyti… Vaikai pasaulį priima visai kitaip nei suaugę, jiems tai visuma. Vaikai gyvena tik čia ir dabar, kai linksma juokiasi, kai liūdna – verkia. O mokytis pažinti pasaulį – vienas smagumėlis! Ir vaikai labai kūrybiški, jie neturi apribojimų (ribojančių nuostatų). Daugelį šių savybių praradome darželyje, mokykloje, universitete, todėl stebėti mažą vaiką labai smagu ir daug galima iš jo išmokti (gal tiksliau prisiminti, ką mokėjom).
Kiti du motyvai – tai drausmė ir vertybės. Drausmė arba valia verčia laikytis įsitikinimų ar principų ir todėl siekti ko nors. Vertybės siekia realizuotis, čia didelis potencialas išmokti, į tai patenka savirealizacija. Labiausiai savo vertybes būna priversti pažinti žmonės, patyrę didelius gyvenimo sukrėtimus. Artimo mirtis, nepagydomos ligos diagnozė ir pan. tarsi pažadina žmogų, daugiau jis negaišta nereikšmingose smulkmenose, kiekviena valanda ir minutė turi didelę prasmę. Yra daug kitų būdų pažinti save, savo vertybes. Čia didelė varomoji jėga, galiu drąsiai patvirtinti iš koučingo praktikos.
Tai kodėl taip smagu mokytis kūdikystėje, savo noru, su daug energijos, net ir prieš suaugusiųjų valią? Ir kur visa tai dingsta mokyklos suole, per pirmąsias savaites pirmoje klasėje?
Kad suprastume mokymosi motyvaciją, pažiūrėkime į patį mokymosi procesą kiek giliau. Kūdikis mokosi pasaulį pažinti per savo pojūčius. Pažiūrėkime kaip jis atidaro stalčių virtuvėje ir ką daro toliau. Pirmiausia jis pamato stalčiuje sudėtus daiktus (rega), tada vieną daiktą paima (jutimas) ir deda į burną (skonis, kvapas). Po to pamojuoja ir pastuksena į grindis (garsas). Tada numeta ir ima kitą daiktą… Kaip galėtume pastebėti, jis tiria aplinką visais 5 pojūčiais! Bandymu keliu (liesdamas, ragaudamas, stuksendamas) jis įgauna patirtį. Ir toks pažinimo procesas jam labai smagus, net ir užsigavęs kokiu daiktu jis nesustoja! Sensorinė patirtis – tai pirminis informacijos šaltinis apie aplinką. Pažinimo procesą papildo jausmai, mąstymas.
Kaip mokymasis vyksta mokyklos suole? Kurios pamokos buvo smagiausios? Fizinis? Dailė? Darbeliai? T.y. tie dalykai, kur buvo mokomasi “praktiškai”? Iš tiesų, “teoriškai” mokytis nėra smagu, informacija apie aplinką priimama tik vienu būdu – protiškai. Taip pat nėra jausmų, o “teorinis” mokymosi būdas tik retkarčiais įjungią vieną arba dar rečiau du iš pojūčių kanalų: iliustracijos, video – rega, filmo garso takelis – garsas (mokytojos balsas – informacija apie pasaulį, bet ne apie dėstomą dalyką). Iš mokyklos laikų prisimenu dar chemiją (praėjo 25 metai), o geriausiai, kaip ragavau gliceriną, buvo saldesnis už cukrų! (įjungtas skonio pojūtis). Jei pažiūrėti į teorinės informacijos priėmimo kanalą – tai jau antrinė informacija, kažkieno užrašyta, apibendrinta ir… tuo pačiu iškraipyta užrašiusiojo priėmimo, mąstymo ir vertimo į žodžius filtrais. Taigi, tai jau nėra pilna informacija, o tik maža dalis ir dar gerokai iškraipyta 
Geriau vieną kartą pamatyti (t.y. gauti pirminę informaciją visais pojūčiais, ne tik tiesmukai regos ir dar fone pajausti emocijas), nei kelis kartus išgirsti (t.y. išklausyti kažkieno nufiltruotą ir iškreiptą nuomonę).
Kokie filtrai veikia informacijos priėmimo kanaluose? Jei tik protas “leido” priimti pojūčių informaciją, tai daugiau jokių filtrų nėra, tokia tikra ji ir “užsirašo” kažkur smegenyse (pasąmonėje). Toliau mąstymo filtrai gali įtakoti tik informaciją apdirbant, pirminė lieka nepakitusi. Tai išnaudoja hipnotizuotojai, “nuimdami” mąstymo filtrus ir taip pasiekdami pirminę informaciją apie aplinką. Teorinė informacija turi praeiti per mąstymo filtrus, todėl būdama antrinė (nepilna, iškreipta) dar kartą iškreipiama. Filtrai – tai taisyklės, šablonai, nuostatos ir kiti apribojimai.
Kas svarbaus tame? Kaip mokomės iš savo patirties? Darydami, taikydami žinias praktiškai, gauname pirminę (neiškreiptą) informaciją, kuri ir yra patirtis. O svarbiausias žodis čia vėl yra “daryti“. Ką galime išmokti iš klaidų? Labai daug, net galėčiau pasakyti, naudingiau yra suklysti, nei padaryti iš kart gerai. Juk suklydus gausime neįkainojamą patirtį ir galimybę išmokti! O kaip būna su galimybe suklysti darbe ar buvo mokykloje? Skatinamos klaidos!? Aišku kad ne, už klaidas baudžiama, mokykloje blogais pažymiais, darbe… Kaip tada mokytis iš geriausio patirties šaltinio? O sakoma, už vieną muštą du nemuštus duoda.
