Ką reiškia išmokti
Jei sudėtume mokykloje ir universitete praleistus metus, tai gautume ketvirtadalį savo gyvenimo, kurį praleidome besimokydami. O jei susumuotume vaikų darželyje praleistą laiką bei įvairius profesinius, kvalifikacijos kėlimo kursus, tuomet gautume dar ilgesnį laikotarpį. O gal iš tiesų mokomės visą gyvenimą? Kūdikystėje išmokstame rėkdami prisiprašyti mamos dėmesio ir maisto (pažįsti). Išmokstame laikyti barškutį rankoje, pamojuoti juo ir numesti. Išmokstame eiti pirmuosius žingsnius…
Kaip suprantame, jog išmokome? Kokie motyvai skatina mokytis? Kodėl mokomės? Kodėl tai trunka taip ilgai? Jei galėtume atsakyti į šiuos klausimus, tuomet taptų svarbu, kaip išmokti greičiau? Kaip išmokti mokytis?
Pirmiausia išsiaiškinkime, kas gi yra visų mokymųsi rezultatas, kas gi yra išmokimas. Išmokimas – tai galvoti naujai, elgtis kitaip naujose situacijose. Išmokdami mes įgauname galimybę daryti tai, ko niekada nedarėme ir nemokėjome. Mes iš naujo kuriame save, savo santykį su pasauliu. Taigi, pasirodo perskaityti knygą, tai visai nereiškia išmokti. Neišmoksi važiuoti dviračiu vien perskaitęs knygą apie dviračių lenktynes. Esminis žodis tampa daryti. Daryti kažką kitaip, naujai naujose situacijose.
O kas tada yra tos žinios, kurių „mokomės“ mokyklose ir universitetuose?
Įsivaizduokime, kad turime susikrauti lagaminą į kelionę, į kurią išvyksime rytoj. Galima pasiimti tik vieną lagaminą, kad ir kokio dydžio jis būtų. O kelionės krypties nežinome – gali būti Antarktida, kelionė į mėnulį, žvejoti prie ežero, kruizas Nilu ar kopimas į kalnus - žodžiu visi įmanomi ir neįmanomi variantai, ir tik vienas lagaminas… Nežinome kur, sužinosime tik išėję pro duris ir galimybės grįžti ar pakeisti lagamino turinio nebus. Sakykime, pavyko, galbūt lagaminas net telpa pro duris… Ar patogu juo būtų naudotis kelionėje? Kaip seksis surasti kokį smulkų daiktelį tarp meškerių, nardymo kostiumo, smokingo, kosminio skafandro, palapinės ir begalės kitų daiktų ir daikčiukų? Jooo, geriau būtų iš anksto žinoti kelionės tikslą, kryptį, tada į lagaminą būtų galima susidėti tik pačius reikalingiausius daiktus būtent tai kelionei. Dabar gi – tik vienas gremėzdiškas lagaminas, po kelių kartų pasirausus jame, nebesinori iš viso jo atidaryti.
O kaip yra su mokyklos duodamomis žiniomis? Ar yra panašumų? Žinios visiems gyvenimo atvejams, bet iš esmės netinka nė vienam. Jos sudaro didelį balastą, o ko labiausiai reikia, kaip tik nėra…
Taigi žinios pačios iš savęs yra visiškai bevertės, kol jų negalime panaudoti. Stop! Vėl grįžome prie veiksmo – daryti. Ir dar blogiau, žinios užaukština vidinį EGO, kuris saugo mus pačius kaip tik nuo darymo. Juk daryti kažkokius veiksmus, pokyčius, reiškia pripažinti, kad esu netobulas, kad noriu kažko naujo išmokti… O turimos žinios (bagažas) per EGO sako man: “tu viską žinai, viską “moki”! Esi geresnis (geriausias) už kitus!”
Ir pabaigai istorija apie mūsų protėvius ir tuos, kurie išnyko. Mūsų protėviai buvo Homo sapiens sapiens. Kartu su jais gyveno neandertaliečiai Homo neanderthalensis, kurie išnyko prieš 28 000 metų. Neandertaliečiai buvo didesni, turėjo didesnes smegenis ir buvo fiziškai gerokai stipresni už pirmykščius žmones. Manoma, kad jie išnyko todėl, kad nesugebėjo prisitaikyti užėjus ledynmečiui. Tuo tarpu pirmykščių žmonių urvuose randami piešiniai ant uolų. Kam piešti ant uolų medžiojamų žvėrių siluetus, kai aplink viskas labai praktiška, pastovi kova už būvį ir maisto trūkumas? Manoma, kad prieš medžioklę mūsų protėviai atlikdavo ritualus, subadydami ietimis žvėries siluetą, pieštą ant uolos, ir tik tada eidavo į medžioklę. Pirma sumedžiodavo mintyse? Tikslo vizualizacija? Galima taip manyti, juk išgyveno ne stipresni, o tie, kurie sugebėjo pasikeisti, prisitaikyti, kurie išmoko išgyventi pasikeitus sąlygoms!
Dar galėtume svarstyti, kokie yra mokymosi motyvai, gal geriau apie juos kitą kartą.
p.s. Norėdami gauti straipsnius į savo pašto dėžutę, užsisakykite dešiniajame viršutiniame kampe, jums pristatys google feedburner.
Mano nuomone, didžiausia aukštojo mokslo problema yra ta, kad visi mes esame tarsi žinių saugyklos, tačiau niekas mūsų nemoko kaip tomis žiniomis pasinaudoti. Juk žinios, kaip ir čia parašyta, yra bevertės tol, kol jų nepritaikai.
Dar viena problema pastebima lietuviškoje švietimo sistemoje – stengiamasi žmones paversti universaliais intelektualais, kurie viską išmanytų iš dalies, bet nieko – iš esmės. O būtent savipozicionavimas, t.y. specializavimasis konkrečioje srityje yra pelningiausias būdas siekti profesinių aukštumų. Kuo mažesnė paklausa, kuo sunkiau tokį žmogų pakeisti – tuo didesnė jo vertė rinkoje.
Pritariu. O kam tai naudinga? Galbūt naudinga turėti “pigius” vykdytojus be savo nuomonės, kaip armijoje… Bet ar tikrai?
Gal laikai pasikeitė ir dabar jau kitaip? O švietimo sistema tokia pati, paveldėta nuo sovietų laikų ir iš esmės niekas nepasikeitė, kai kas net suprastėjo.
Manau, jog šiais laikais kolegijos išmoko daugiau praktikos nei universitetai. Pati baigiau VU ir galiu pasakyti, jog žinios buvo pateiktos ir daryk su jomis, ką nori: nori pritaikyk, nori išmesk. Tuo tarpu kolegijose besimokantieji neturi pasirinkimo laisvės, nes gavę teorinių žinių, jie privalo jas taikyti praktiškai. Todėl kyla klausimas, ar prestižas baigti universitetą? Ar universitetai ruošia tik teoretikus? Kalbu žinoma grynai statistiškai, nes išimtys visada yra, tačiau jos atsiranda daugiau paties žmogaus valios pastangų dėka, o ne kaip profesorių ar sistemos išdava.
Labai įdomi tema, dažnai pagalvodavau ar tikrai tu žinių iš universiteto ar mokyklos prireiks… iš mokyklos tikrai žinių prireikė, kad eiliniuose remonto darbuose, o iš universiteto nelabai..(VU matematika) bet tada pagalvojau, juk universiteto tikslas lavinti žmogų, priversti jį mąstyti logiškai ir aiškiai. Taigi kokiu būdu galima lavinti žmogaus protą? Ta teorija, ką mes galime pritaikyti praktiškai, mūsų nelavina, tiesiog mes įgyjame patirties toje sferoje.
O kas tada yra lavinimas? Koks lavinimo tikslas ir laukiamas rezultatas?
Iš tiesų ne viskas gyvenime yra labai praktiška ir pritaikoma. Yra visa dvasinė gyvenimo pusė, kuri suteikia jausmus, spalvas, malonumą ir pan. dalykus, nors ir nėra paprastai pritaikoma ar pamatuojama. Tačiau mokyklose ir universitetuose suteikiamos žinios, o ne mokoma gyventi. Ir minėtų dvasinių dalykų nėra mokoma (gal teologai mokosi – net suabejojau).
Klausimas išlieka atviras, kam reikalingos žinios, jei jų netaikome praktikoje?
Zinios keicia zmogu, formuoja jo vertybes, poziuri, todel net jei jos nera tiesiogiai taikomos praktikoje, jos vis tiek yra reikalingos
Nenoreciau, kad mano vaikus mokykloje ir universitete mokintu gyventi, nes man kelia dideles abejones, kokius gyvenimo principus ir vertybes jiems idiegtu. Gal as pati tuo pasirupinsiu
Suprantu abejones, Božena. Manau mokykla negali įdiegti vertybių, jos ateina iš tėvų, tačiau tikrai gali padėti (ir padeda) pamiršti jas, primesdami svetimus stereotipus. Mokyklos štampuoja “šyrpotrebą”. Tuo tarpu daug pasiekę žmonės dažnai būna blogi mokiniai, sugebėję pasipriešinti sistemai.
Straipsniu norėjau paskatinti pažiūrėti mokymąsi, kaip į procesą, kuris turi tikslą ir rezultatą. Supratus ir atpažinus tai (pamatavus rezultatą), galima paieškoti kitų kelių ir būdų tam rezultatui pasiekti. Juk visada galime rasti daugiau, nei vieną kelią, vedantį prie to paties rezultato.
1. kas šio teksto autorius?
2. ar autorius yra susipažinęs su :
2.1. pedagogikos pagrindais,
2.2. Blumo mokymosi tikslų taksonomija (Bloom’s Taxonomy of Learning Domains) ?
klausiu todėl, kad čia norėtųsi matyti brandžias mintis, o ne kažkokius profaniškus pakliedėjimus…
Aš esu autorius. Nepretenduoju būti objektyvus – juk tai nėra mokslinis straipsnis… Tai tik subjektyvios mano mintys, pretenduojačios į esė tipo straipsnį.
Būtų įdomu išgirsti apie Blumo naudas… Ir dar įdomiau būtų apie andragogiką, aš ir dauguma skaitytojų suaugę. Pasidalinkit!
Dėkoju Andriui už nuorodas (žemiau). Blumo taksonomija skiria 3 mokymosi lygmenis: Pažinimo (žinios), Emocinį-vertybinį (pažiūros), Psichomotorinį (įgūdžiai). Pirmasis lygmuo tai žinių gavimas, antrasis – žinių aptarimas, vertinimas, atitikimas vertybėms-nuostatoms, trečiasis – įgūdžiai nuo imitavimo, pakartojimo iki natūralaus automatizmo. Tai platesnis modelis, nei tik žinių pateikimas, nes apima aktyvias veikas su žiniomis, kaip aptarimus, vertinimus ir įgūdžių formavimą. Neturiu duomenų, kaip naudojamas mokymo įstaigose.
Tačiau šis modelis visiškai nenagrinėja motyvacijos. O motyvacija, tai vienintelis būdas veikti su gautomis žiniomis.
Radau Romano Vasiliausko straipsnį: Mokinių aktyvinimo vaidmuo Benjanimo Blumo mokymo tikslų taksonomijoje
http://www.vpu.lt/pedagogika/PDF/2007/85/v81-85.pdf
http://www.nwlink.com/~Donclark/hrd/bloom.html
Bloom’s Taxonomy of Learning Domains: The Three Types of Learning
http://access.nku.edu/oca/SLO/Bloom.htm
Bloom’s Classification of Cognitive Skills – From Ball State University
http://www.coun.uvic.ca/learning/exams/blooms-taxonomy.html
Bloom’s Taxonomy
http://www.krummefamily.org/guides/bloom.html
Major Categories in the Taxonomy of Educational Objectives (Bloom 1956)
Geros mintys, tik su lagaminu palyginimas nelabai… Yra sena patarlė: ką išmoksi to ant pačių nenešiosi. Žinios nieko nesveria, ir labai dažnai tam, kad užlipti į kalną reikia ir miškus, ir dykumas praeiti, o vien su alpinisto inventorium to kalno gali ir išvis neprieiti
Beje, apie universitetus. Universitetai skirti ne praktikams, todėl kam reikia praktikos tas stoja į kolegijas. Kolegijoj išmokstama tai ko anksčiau nežinojai (praktika), o universitetuose išmokstama kaip sužinoti tai ko anksčiau niekas nežinojo (teorija, kuri vėliau paverčiama praktika). Žinoma, dėl to, kad Lietuvos universitetai labai dažnai neatlieka nei pirmo nei antro vaidmens nesiginčysiu.