Gyvenime reikia stengtis aplenkti ne kitus, o patį save. M.D.Bebkokas

Kas yra motyvacija? Iš kur ji atsiranda? Kaip motyvuoti save? Kitus?

Psichologai geriau pasakytų apie motyvaciją, jos vietą psichologijos raidoje nuo biheviorizmo iki šių laikų. Galbūt žinote ar girdėjote apie elgesio (biheviorizmas) kartais vadinama morkos ir botago, poreikių (Maslow ir kt.), lūkesčių, teisingumo ar kitas teorijas. Šį kartą ne apie teorijas. Juk daug knygų prirašyta apie motyvaciją, įmonėse net yra pareigybė – personalo vadovas arba tai vadovo funkcija motyvuoti. Žodžiu yra daug specialistų, tačiau, ar tikrai viskas tame aišku?

Tai kaip motyvuoti save? Panašu, kad niekas gerai nežino tos paslapties, bent jau geriau už save patį.

Koučingas užsiima motyvacija, tai yra koučingo objektas (netiesiogiai). Motyvaciją galima padidinti, praktika rodo, kad labai stipriai, kad dažnai nušluoja visas nuostatas, esančias pakeliui. Atkreipsiu dėmesį, padidinti – tai reiškia, kad jau motyvacija buvo. O ir kryptis, kuria motyvacija padidės, labai mažai priklauso nuo koučerio. Tai reiškia, kad norint padidinti motyvaciją čia ir dabar konkrečiai veiklai, koučingo rezultatas teoriškai gali būti priešingas – mesti tą veiklą ir eiti pvz. rašyti knygą. Koučingo požiūriu, tai geras rezultatas (galbūt žmogus visą gyvenimą svajojo rašyti knygą ir nė karto nesiėmė), tačiau tos veiklos atžvilgiu motyvacijos rezultatas yra priešingas – demotyvacija ir galbūt nepataisomai…

Mėgstu komandas. Klubai taip pat komandų tam tikras atvejis. Komandos, kai jos susitelkia, yra labai motyvuotos (kiekvienas narys). Dirbti su komandomis labai įdomu, didžiulė dinamika, juk reikia dauginti kiekvieno nario indėlį, o tai didžiulė sinergija, vedanti link sprendimų, arba atvirkščiai, link susiskaidymo…

Yra dar toks mokslas NLP. Jis taip pat nagrinėja motyvaciją, ryšį su vertybėmis. Nors nesu specialistas, tačiau nežinau kito geresnio už NLP mokslo apie žmogaus vidaus komunikavimą, nors ir vadinamo pseudomokslu. Trečios kartos NLP teigia, kad be mentalinio intelekto (protinio), yra dar somatinis, kitaip sakant, kūno intelektas. Juk žinome posakius kaip “sveikame kūne – sveika siela” ir pan. Tai reiškia, kai kūnui gerai, tai protui bus gerai.

Kaip dažnai girdime savo “kūną”, kada jam gerai? Iš kur protas suvokia, kad galima maitintis sveikiau, gyventi švariau, ekologiškiau? Gal iš tiesų taip mažai pažįstame savo “kūnišką” intelektą? O jis gerokai “vyresnis” už protinį. Galima manyti, kad evoliuciškai mąstantis žmogus jau paveldėjo jį iš savo pirmtakų. Iš kitos pusės, žmogaus užuomazga (apvaisinta kiaušialąstė) jau turi genetinę informaciją iš savo tėvų, senelių, prosenelių… Tuo tarpu smegenys pradės formuotis gerokai vėliau, dar įsčiose, o susiformavusi asmenybė bus tik nuo 7 gyvenimo metų.

Kuo čia dėta motyvacija?

Iš tiesų, nemėgstu to žodžio. Motyvacija man asocijuojasi su morka ar botagu, lyg kažkas iš išorės galėtų “motyvuoti”. Netikiu tuo, tame yra manipuliatyvinis prieskonis… Galima apie motyvaciją pasakyti kitaip – narkotikas. Pradžioje kaifas, paskui vergystė, nes norisi vis daugiau ir daugiau, o to vežančio kaifo nebėra, lieka tik priklausomybė. Išorinė motyvacija panašiai, pradžioje veža, netrukus nustoja veikti, reikia vis daugiau ir daugiau… Ir galų gale vistiek nukrinta į dugną, kai nelieka pasitenkinimo veikla, atsiranda noras iš naujo atrasti save, sau svarbius dalykus.

O gal nereikia motyvuoti apskritai? Juk noras motyvuoti(s) atsiranda, kai “reikia”… Tarkim, nereikia. Viskas gerai, puiki savijauta, puikūs santykiai su aplinkiniais, gera nuotaika. Viduje gimsta noras kažką nuveikti gero… Ar čia reikalinga motyvacija? Ne, gali tik sugadinti.

This entry was posted on Antradienis, Lapkritis 10th, 2009 at 23:54 and is filed under Pokyčiai. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.