Esu dėkingas Remigijui už įdomų pristatymą. Pagrindinė mintis, kurią išsinešiau – ta, kad asmeninei rinkodarai galioja visi tie patys principai, kaip ir prekių ar paslaugų rinkodarai. Rinkodarą dažniausiai suprantu kaip veiklą, kuri be visa kito pozicionuoja produktą, išskiria iš kitų, taip padidindama jo vertę (pirkėjo akyse).

Kas iš to gali būti naudinga?

Neseniai parašytas straipsnis “Ką reiškia išmokti” sulaukė svarių komentarų. Pacituosiu Aivaro komentarą: “savipozicionavimas, t.y. specializavimasis konkrečioje srityje yra pelningiausias būdas siekti profesinių aukštumų. Kuo mažesnė paklausa, kuo sunkiau tokį žmogų pakeisti – tuo didesnė jo vertė rinkoje.”

Bingo! Asmeninė rinkodara, tiksliau pozicionavimas = specializacija! Man tai tikras atradimas.

Iš tiesų lyg ir nieko naujo… tačiau paklauskime savęs, kaip dažnai tai taikome sau? Ar iš viso taikome? Ar kuris darėme rinkos tyrimus tam, kad rasti savo konkurencinius pranašumus? Kaip giliai pažįstame save, kad galėtume tinkamai pozicionuotis ir dar labiau specializuotis?

Ir negaliu susilaikyti, neuždavęs šių klausimų patiems rinkodarininkamas, juk jie iš to duoną valgo, parduodami paslaugas kitiems, pozicionuodami svetimus produktus, o kaip dažnai taiko rinkodarą sau? Juk turėtų būti neįperkami?!

Parašyti paskatino straipsnis  apie naujas galimybes bendrauti.

Visgi manau ROI internetinėje rinkodaroje galima paskaičiuoti ir juo labiau jei yra norinčių jį žinoti. Čia vėlgi reikia atspirties taško, tam tikrų susitarimų. “Duokite man atramos tašką ir aš apversiu pasaulį!” – Archimedas.

Norėjau parašyti apie kitką. Apie požiūrį. Minėtame straipsnyje Žydrūnas mini požiūrį taip pat. Pakomentuokit, šiaip ar kitaip, tikrai nesu marketingistas.

Marketingas yra aktyvi verslo veikla (front-end, verslo veidas), tačiau (naujosios rinkodaros atveju) užima pasyvią poziciją vartotojų atžvilgiu, stengiasi rasti sąlyčio taškus su vartotojais, juos išgirsti ir atsiradusiems jų poreikiams pasiūlyti produktus. Tokiu būdu atsakomybė perkeliama vartotojui, jis „dievas“, o verslas tarnauja tenkindamas poreikius. Vartotojas jaučiasi būtent taip, nes jam prekių negrūda (pvz ketvirto televizoriaus), o net pačius unikaliausius poreikius tenkina „verslo tarnai“. Truputi perdėjau, bet tai iliustruoja požiūrį.

Kaip manote, kodėl laivo vairas montuojamas jo gale? Tik įsivaizduokime, kokios jėgos reikėtų nustumti plaukiančio šimtus tūkstančių tonų sveriančio tanklaivio „nosį“ į šoną, kad pakeisti jo judėjimo kryptį? Neįsivaizduojama, turbūt neįmanoma… Vairas, įmontuotas laivugalyje, nesunkiai valdomas ir pasuka visą laivą. Svertas, pridėtas reikiamoje vietoje.

Esant didelei konkurencijai, „įbrukti“ prekes vis sunkiau, rinka perpildyta. Todėl kitas kelias yra išgirsti, įtraukti ir „sustiprinti“ vartotoją. „Sustiprinti“ – analogija su sportu (galbūt ir su koučingu), būti trenerio vaidmenyje, žinoti motyvus, tačiau likti šešėlyje, padėti siekimuose, tačiau atiduoti laurus laimėjimuose.

Paprovokuosiu, jei klientai nori suskaičiuoti ROI internetinei rinkodarai, tai kokiu požiūriu vadovaujasi tos pačios rinkodaros „nešėjai“?